Epistolofilija: Onos Šimaitės gyvenimo aprašymas

Epistolofilija: Onos Šimaitės gyvenimo aprašymas
Julija Šukys

©2012 Nebraskos universiteto leidykla
Kietas viršelis | Dydis: 9" x 6" | 217 puslapių
ISBN 978-0-8032-3632-5

Julija Šukys kruopščiai rinko, išsaugojo ir archyvavo Onos Šimaitės gyvenimo rašytinius įrašus, tarp kurių buvo tūkstančiai laiškų ir dešimtys dienoraščių. Šimaitė, dirbanti VU bibliotekininke, pasinaudojo savo pareigomis, kad padėtų ir gelbėtų žydus VILNIAUS GETE. „Epistolofilija“ prikelia į gyvenimą šią tylią ir kuklią didvyrę, kuri buvo Holokausto istorijos milžinė, viena iš Jad Vašem pagerbtųjų Pasaulio tautų teisuolių, tačiau vis dėlto taip mažai žinoma.

Šukys gausiai semiasi įkvėpimo iš tūkstančių korespondencijos puslapių ir daugybės dienoraščių, kurdamas giliai mąstančios moters, bandančios suvokti istoriją ir savo gyvenimą, portretą. Taip pat kilęs iš lietuvių, Šukys savo apmąstymais apie raidžių ir rašto galią paverčia šį kūrinį galingu istorijos, individualių gyvenimų ir aistrų sandūros liudijimu.
-- Leidėjų savaitraštis

Julija Šukys (daktaro laipsnis 2001 m., Toronto universitetas) yra dviejų knygų – „Epistolofilija: Onos Šimaitės gyvenimo aprašymas“ (Nebraska, 2012 m.) ir „Tyla yra mirtis: Taharo Djaouto gyvenimas ir darbas“ (Nebraska, 2007 m.) – autorė. Ji stažavosi Kanados socialinių ir humanitarinių mokslų taryboje Šiaurės vakarų universitete (Evanstonas, Ilinojus), Tarptautiniame Holokausto tyrimų institute Jad Vašem (Jeruzalė), YIVO žydų tyrimų institute Niujorke ir buvo Banfo centro literatūrinės žurnalistikos programos stipendininkė. Tarp jos apdovanojimų – rašytojų stipendijos iš Kvebeko meno ir literatūros tarybos ir Kanados meno tarybos. „Epistolofilija“ buvo įtraukta į 2012 m. Mavis Gallant negrožinės literatūros premijos trumpąjį sąrašą.

Laukdama „Epistolofilijos“ išleidimo 2012 m. kovo mėn., Šukys tinklaraštyje „SheWrites.com“ rašė apie savo knygos temos ir pavadinimo pasirinkimą :

Mano knygos pavadinimas „Epistolofilija“ reiškia „meilė laiškams“, „polinkis į laiškų rašymą“ arba „laiškų rašymo liga“ ir nurodo Šimaitės viso gyvenimo atsidavimą korespondencijai. Ji parašydavo vidutiniškai 60 laiškų per mėnesį (taigi per visą suaugusiojo gyvenimą – nuo ​​35 000 iki 50 000), ir ne visada su džiaugsmu. Laiškai ją slėgė. Ji dažnai dėl jų piktinosi ir kaltino daug laiko reikalaujantį susirašinėjimą dėl nesugebėjimo užbaigti memuarų, kuriuos daugelis jos draugų ir kolegų troško parašyti.
Tačiau man jos laiškai buvo nepaprastai įdomūs. Iš fragmentų, kuriuos perskaičiau tame pirmajame archyve prieš dvylika metų, galėjau suprasti, kad myliu šią moterį ir norėjau sužinoti daugiau. Galiausiai per stipendijas ir stipendijas surinkau pakankamai pinigų, kad surinkčiau likusį jos gyvenimo aprašymų rinkinį, išsklaidytą po archyvus Izraelyje, Amerikoje ir kitose Lietuvos įstaigose. Galiausiai, manau, man išsivystė mano paties epistolofilijos atvejis.