Nikolas Paškevičius

Redagavo Algimantas Kezys

Nikolajus Paskevičius (rus. Nikolajus Aleksandrovičius Paskevičius, lietuv. Mykolas Paškevičius, g. 1907 m. rugpjūčio 18 d. Rygoje, Latvijoje, mir. 2003 m. gegužės 19 d.) – rusų tapytojas, daugiausia tapęs tušu, akrilu ir pastele, domėjęsis veiksmu, galia, muzika ir vakarietiškais motyvais.[1][2][3] Paskevičius buvo apdovanotas Darbo Raudonosios vėliavos ordinu.[4]

Biografija
Paskevičius gimė Rygoje, Latvijoje, 1907 m.[5] Jo tėvas buvo kilęs iš Baltarusijos, motina – iš Vilnijos.[6] 1914 m. jo šeima persikėlė į Vitebską, Baltarusiją, kur jis įgijo pradinį išsilavinimą.[5] 1922 m. Paskevičius pradėjo mokytis Vitebsko meno mokykloje, vadovaujamas Kazimiero Malevičiaus, V. Volkovo ir T. Endės.[7] Baigęs studijas, Paskevičius buvo priimtas į Leningrado dailės akademiją, kur mokėsi pas dailininkus Arkadijų Rylovą ir Kuzmą Petrovą-Vodkiną. Baigęs studijas akademijoje, jis grįžo į Minską ir savarankiškai dirbo menininku. Čia jo darbai buvo eksponuojami Maskvos Tretjakovo galerijoje.[5] 1933 m. jis vedė dailininkę Oną Dokalskaitę, tuomet žinomą kaip Galina Alfonsovna Dokalskaja.[4][8]

Kai Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai okupavo Minską, Paskevičiams pavyko pabėgti į Kauną, Lietuvoje, kur keletą metų dalyvavo miesto meniniame gyvenime. 1940 m., prieš vokiečių invaziją Antrojo pasaulinio karo metu, Paskevičius gavo Raudonosios vėliavos ženklelį kaip socialistinio realizmo judėjimo SSRS menininkas ir pietavo Kremliuje su Josifu Stalinu.[4] 1944 m. jis vėl pabėgo nuo karo ir atvyko į Bavariją, kur jam ir jo šeimai amerikiečiai suteikė prieglobstį perkeltųjų asmenų stovykloje. 1949 m. Paskevičių šeima emigravo į Jungtines Valstijas.[5] Jis apsigyveno Niujorke ir pradėjo dirbti Miesto tarnyboje. Vėliau Paskevičius perėjo į komercinio meno sritį.

1994 metais Paskevičius išleido savo autobiografiją Mykolas Paškevičius.